ADHD: Ką svarbu žinoti tėvams?

ADHD (dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimas) yra neurovystymosi sutrikimas. Tai reiškia, kad jis susijęs su tuo, kaip vystosi ir veikia vaiko smegenys, ypač tos sritys ir funkcijos, kurios atsakingos už dėmesio reguliavimą, impulsų kontrolę, aktyvumo lygio valdymą, planavimą, organizavimą ir savireguliaciją. ADHD nėra tinginystė, išlepimas, blogas auklėjimas ar valios trūkumas. Tai nėra ir „blogo charakterio“ požymis. Vaikas, turintis ADHD, dažnai žino, ką reikėtų daryti, tačiau jam yra sunkiau tai atlikti laiku, nuosekliai ir be papildomos pagalbos nei daugumai jo bendraamžių (NICE, 2018/2019; Wolraich et al., 2019). 

ADHD yra vienas dažniausių vaikų ir paauglių neurovystymosi sutrikimų. Paplitimo rodikliai skiriasi priklausomai nuo vertinimo metodo, tačiau klinikiniais tyrimais ADHD dažniausiai nustatomas maždaug 4–5 % vaikų ir paauglių, o registrų duomenys dažnai rodo mažesnius skaičius, nes ne visi vaikai laiku atpažįstami ir pasiekia specialistus. Berniukams ADHD diagnozuojamas dažniau nei mergaitėms, tačiau mergaitės neretai lieka mažiau pastebėtos, ypač tada, kai dominuoja neatidumo požymiai, o ne ryškus hiperaktyvumas (Popit et al., 2024). 

Kaip ADHD pasireiškia?

ADHD paprastai pasireiškia trimis pagrindinėmis sunkumų grupėmis: nedėmesingumu, hiperaktyvumu ir impulsyvumu. Vieniems vaikams labiau matomas judrumas, nekantrumas, pertraukinėjimas, sunkumas išlaukti. Kiti vaikai labiau atrodo „svajotojai“: išsiblaškę, užmirštantys, lėtai įsijungiantys į užduotį, pametantys daiktus, neužbaigiantys pradėtų darbų. Dalis vaikų turi abiejų tipų požymių derinį. Dėl to ADHD ne visada atrodo vienodai, ir būtent todėl jį kartais sunku laiku atpažinti (NICE, 2018/2019; Wolraich et al., 2019). 

Dažniausiai pastebimi požymiai:

  • vaikui sunku ilgiau išlaikyti dėmesį; 
  • jis greitai išsiblaško; 
  • pamiršta nurodymus, susitarimus, daiktus; 
  • sunkiai laikosi kelių nuoseklių instrukcijų; 
  • vengia ilgesnių, monotoniškų užduočių; 
  • pradeda, bet neužbaigia; 
  • pertraukia kitus, įsiterpia, sunkiai laukia savo eilės; 
  • daug juda, muistosi, kalba; 
  • greitai supyksta, nusivilia, sunkiau nusiramina po konflikto (NICE, 2018/2019; Wolraich et al., 2019; Paulus et al., 2021). 

Kas vyksta su vaiku, turinčiu ADHD?

Vaikui su ADHD dažnai būna sunku ne todėl, kad jis nenori bendradarbiauti, o todėl, kad jam sunkiau reguliuoti dėmesį, veiksmus ir emocinę būseną. Dažnai problema nėra dėmesio „nebuvimas“, o dėmesio reguliavimo sunkumas. Vaikas gali labai gerai susikaupti ten, kur daug naujumo, susidomėjimo ar greito atlygio, bet labai sunkiai išlaikyti dėmesį ten, kur reikia pastangos, monotoniškumo, laukimo, tvarkos ar savidisciplinos. Tai viena iš priežasčių, kodėl tėvams ir mokytojams kartais kyla klausimas: „Jei gali susikaupti žaisdamas ar prie mėgstamo ekrano, kodėl negali prie pamokų?“ Atsakymas dažniausiai slypi ne motyvacijos stokos paprastume, o tame, kad ADHD atveju labai svarbus yra užduoties patrauklumas, atlygio artumas ir išorinė struktūra (NICE, 2018/2019; Wolraich et al., 2019). 

ADHD paveikia ne tik dėmesį. Daliai vaikų būdingas ir ryškesnis emocijų reguliacijos sunkumas: mažesnis frustracijos toleravimas, didesnis jautrumas kritikai, stipresnės reakcijos į nesėkmę, sunkumas nusiraminti po konflikto ar netikėto pokyčio. Emocijų reguliacijos sunkumai nėra oficialus branduolinis ADHD diagnostinis kriterijus, tačiau jie labai dažni ir kliniškai reikšmingi, nes daro didelę įtaką šeimos kasdienybei, santykiams ir vaiko savivertei (Paulus et al., 2021). 

ADHD nėra blogo auklėjimo pasekmė

Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad ADHD turi stiprų biologinį ir genetinį pagrindą, nors jo raiškai įtakos turi ir aplinkos veiksniai. Tai reiškia, kad tėvai nėra „kalti“ dėl ADHD atsiradimo. Tačiau aplinka gali reikšmingai paveikti, kaip stipriai sunkumai pasireikš kasdienybėje: nuosekli struktūra, aiškūs lūkesčiai, pakankamas miegas, mažesnis chaosas ir gerai parinktos pagalbos strategijos gali sunkumus mažinti, o nuolatinis stresas, miego trūkumas, didelis chaosas ar nuolatinė kritika juos gali stiprinti (NICE, 2018/2019; Peterson et al., 2024).

Kaip nustatomas ADHD?

ADHD diagnozė nėra nustatoma vien pagal tai, kad vaikas daug juda ar sunkiai ruošia namų darbus. Vertinant ADHD, svarbu įvertinti:

  • ar simptomai yra nuolatiniai, o ne laikini; 
  • ar jie pasireiškia daugiau nei vienoje aplinkoje; 
  • ar jie realiai trukdo vaiko kasdieniam funkcionavimui; 
  • ar sunkumų geriau nepaaiškina kita priežastis, pavyzdžiui, nerimas, depresija, mokymosi sunkumai, miego stoka, autizmo spektro ypatumai, somatiniai ar neurologiniai veiksniai (NICE, 2018/2019; Wolraich et al., 2019). 

Todėl ADHD diagnozavimas yra klinikinis procesas, paremtas pokalbiu su tėvais ir vaiku, raidos istorija, informacija iš ugdymo įstaigos, funkcionavimo vertinimu bei diferencine diagnostika (NICE, 2018/2019; Peterson et al., 2024). 

Su kokiais sunkumais ADHD dažnai pasireiškia kartu?

ADHD dažnai neatsiranda vienas. Vaikams ir paaugliams, turintiems ADHD, dažniau pasitaiko ir kitų sunkumų: nerimo sutrikimų, nuotaikos sunkumų, opozicinio ar elgesio pobūdžio problemų, miego sunkumų, specifinių mokymosi sutrikimų, kalbos ar socialinių sunkumų. Tai svarbu todėl, kad kartais didžiausią vaiko ir šeimos kančią sukelia ne vien branduoliniai ADHD požymiai, o būtent kartu esantys nerimo, savivertės, santykių ar mokymosi sunkumai (Gnanavel et al., 2019; Peterson et al., 2024). 

Kai vaikas nuolat girdi, kad jis „ne toks“, „vėl nepadarė“, „nesiklauso“, „viską pamiršta“, ilgainiui gali pradėti blogėti jo savivertė. Daliai vaikų atsiranda antrinė motyvacijos stoka, vengimas, pyktis, užsidarymas arba didesnis jautrumas kritikai. Todėl pagalba ADHD atveju turi būti nukreipta ne tik į elgesio koregavimą, bet ir į savivertės, emocinio saugumo ir santykio su vaiku stiprinimą (Paulus et al., 2021; Gnanavel et al., 2019). 

Kaip padėti vaikui su ADHD kasdienybėje?

1. Pirmiausia keisti požiūrį: nuo kaltinimo prie supratimo

Vienas svarbiausių žingsnių yra suprasti, kad ADHD atveju vaikas dažnai ne „nenori“, o „negali taip lengvai, kaip iš jo tikimasi“. Tai nereiškia, kad nereikia ribų ar atsakomybės. Tai reiškia, kad vien moralizavimas, spaudimas ar gėdinimas paprastai neveikia. ADHD atveju reikia ne mažiau reikalavimų, o daugiau išorinių atramų, kurios padėtų vaikui pasiekti tai, ko iš jo tikimasi (NICE, 2018/2019; Wolraich et al., 2019). 

Tėvams naudinga remtis tokia vidine nuostata: „Mano vaikas manęs netrikdo specialiai; jis rodo, kad jam šiuo metu sunku reguliuotis.“ Toks požiūris padeda mažinti konfliktus ir ieškoti sprendimų. Kai suaugęs išlaiko ramesnį, labiau reguliuojantį vaidmenį, vaiko savireguliacijai tampa lengviau „pasiskolinti“ išorinę struktūrą iš suaugusiojo (Paulus et al., 2021). 

2. Kurti aiškią, nuspėjamą dienos struktūrą

Vaikams su ADHD struktūra veikia kaip išorinė vykdomųjų funkcijų atrama. Kuo diena aiškesnė ir nuspėjamesnė, tuo mažiau bereikalingo streso, ginčų, priminimų ir emocinių „sprogimų“. Vaikui lengviau, kai nereikia nuolat spėlioti, kas bus toliau, kiek dar liko, kada pereisime prie kitos veiklos ir ką iš jo dabar tikimasi (NICE, 2018/2019; Wolraich et al., 2019). 

Kas padeda praktiškai:

  • kuo pastovesnis kėlimosi ir miego laikas; 
  • aiški ryto eiga; 
  • aiški grįžimo iš mokyklos seka; 
  • numatytas laikas namų darbams; 
  • aiškus vakaro ritualas; 
  • pasiruošimas kitai dienai iš vakaro. 

Pavyzdinė popietės struktūra:

  1. grįžti namo; 
  2. persirengti;
  3. užkąsti;
  4. 15–20 minučių poilsio; 
  5. namų darbai trumpais blokais; 
  6. judėjimas ar lauko laikas; 
  7. laisvas laikas; 
  8. vakarienė;
  9. pasiruošimas rytojui; 
  10. rami vakaro rutina ir miegas. 

Tokios aiškios sekos mažina perėjimų sunkumą, o būtent perėjimai ADHD turinčiam vaikui dažnai yra viena sunkiausių dienos dalių (NICE, 2018/2019; Peterson et al., 2024). 

3. Naudoti vaizdą, ne vien žodžius

Vaikui su ADHD vien žodinis nurodymas dažnai „neišsilaiko“. Kuo daugiau užduočių paversite matomu planu, tuo lengviau vaikui bus jas atlikti. Vizualūs sprendimai sumažina būtinybę viską laikyti galvoje ir nuolat prisiminti. Tai ypač svarbu ryte, ruošiantis į mokyklą, vakare, namų darbų metu ir pereinant tarp veiklų (Wolraich et al., 2019; Peterson et al., 2024). 

Naudingi vizualūs įrankiai:

  • dienotvarkė ant sienos; 
  • „pirmiausia – tada“ kortelės; 
  • užduočių kontrolinis sąrašas; 
  • kuprinės susidėjimo sąrašas; 
  • vakaro ir ryto rutinos planas; 
  • laikmatis ar vizualus laiko matuoklis. 

Pavyzdys vietoj bendro nurodymo „susiruošk“:

  • apsirenk;
  • išsivalyk dantis; 
  • pasiimk sąsiuvinį; 
  • įsidėk gertuvę; 
  • apsiauk batus. 

4. Užduotis skaidyti į mažus ir pasiekiamus žingsnius

Didelės, neapibrėžtos užduotys vaikui su ADHD dažnai atrodo per sunkios ir per miglotos. Dėl to jis gali vengti pradėti, atidėlioti, supykti ar pereiti prie kitų veiklų. Todėl vienas svarbiausių principų yra užduočių skaidymas. Užuot sakius „pasidaryk namų darbus“, veiksmingiau pasakyti: „atsiversk matematiką“, „padaryk pirmą uždavinį“, „parodyk man“, „tada eisim prie kito žingsnio“ (Wolraich et al., 2019; Peterson et al., 2024). 

Ką verta prisiminti:

  • viena instrukcija vienu metu; 
  • trumpi sakiniai; 
  • konkretus veiksmas; 
  • pasitikrinimas, ar vaikas suprato; 
  • po vieno žingsnio – trumpas grįžtamasis ryšys. 

Pavyzdys:
Vietoj: „Eik padaryk visus namų darbus, susitvarkyk stalą ir pasiruošk rytdienai.“
Geriau:

  • „Dabar atsiversk lietuvių kalbą.“ 
  • „Padaryk pirmą užduotį.“ 
  • „Kai baigsi, ateik parodyti.“ 
  • „Tada kartu pasižiūrėsim, kas toliau.“ 

5. Trumpinti žodinį krūvį ir kalbėti aiškiai

Vaikams su ADHD ilgi aiškinimai, ilgos paskaitos ar keli nurodymai iš karto dažnai neveikia. Vaikas gali išgirsti pradžią, bet „pamesti“ vidurį ir pabaigą. Kuo daugiau emocinio sujaudinimo, nuovargio ar pasipriešinimo, tuo mažiau efektyvus tampa ilgas kalbėjimas. Todėl kasdienybėje geriau veikia trumpa, aiški, rami ir konkreti kalba (NICE, 2018/2019; Wolraich et al., 2019). 

Praktiniai principai:

  • prieikite arčiau prieš sakydami; 
  • pasakykite vaiko vardą; 
  • palaukite akių kontakto; 
  • pateikite vieną užduotį; 
  • paprašykite pakartoti, ką išgirdo. 

6. Dažniau pastebėti, kas pavyksta, o ne vien tai, kas nepavyksta

Vaikai su ADHD dažnai gauna daug taisymų, pastabų ir daug mažiau pasidžiaugimo už pasiekimus. Tačiau teigiamas, konkretus ir savalaikis grįžtamasis ryšys yra viena svarbiausių kasdienių pagalbos priemonių. Pozityvus pastiprinimas nėra lepinimas. Jis padeda aiškiau parodyti vaikui, koks elgesys yra pageidaujamas, ir stiprina tikėjimą, kad jam gali pavykti (Wolraich et al., 2019; Marquet-Doléac et al., 2024). 

Svarbu girti:

  • ne tik rezultatą, bet ir pastangą; 
  • ne bendrai, o konkrečiai; 
  • kuo arčiau to momento, kai pavyko. 

Naudingi pavyzdžiai:

  • „Pastebėjau, kad šiandien pradėjai be ginčo.“ 
  • „Man taip buvo malonu matyti, kaip tu kantriai laukei.“ 
  • „Buvo sunku, bet tu pabandei.“ 
  • „Šiandien pats pasitikrinai kuprinę.“ 

Pozityvus pastiprinimas ypač veiksmingas tada, kai pageidaujamas elgesys apibrėžtas konkrečiai, o ne bendromis sąvokomis, pavyzdžiui, ne „būk geras“, bet „pasakyk vieną sakinį ir palauk, kol kitas baigs kalbėti“ (Marquet-Doléac et al., 2024). 

7. Turėti kelias aiškias taisykles ir būti nuosekliems

Per daug taisyklių vienu metu vaikams su ADHD paprastai neveikia. Geriau veikia kelios trumpos, aiškios, pozityviai suformuluotos taisyklės, kurias vaikas gali atpažinti ir atsiminti. Nuoseklumas yra svarbesnis už griežtumą. Vaikui sunku, kai vieną dieną taisyklė galioja, o kitą – ne, arba kai vienas suaugęs reaguoja vienaip, kitas – visai kitaip (NICE, 2018/2019; Wolraich et al., 2019). 

Tinkamų taisyklių pavyzdžiai:

  • Kalbam po vieną. 
  • Rankos skirtos saugiam elgesiui. 
  • Pirmiausia užduotis, tada ekranas. 
  • Daiktus grąžinam į vietą. 

Taisykles verta turėti matomoje vietoje, nuolat vartoti panašias formuluotes ir priminti jas prieš sunkią situaciją, o ne tik po konflikto.

8. Iš anksto ruoštis perėjimams tarp veiklų

Vaikams su ADHD sunku ne tik atlikti užduotį, bet ir persijungti. Vieni dažniausių konfliktų kyla ne dėl pačios veiklos, o dėl perėjimų:

  • nuo žaidimo prie vakarienės; 
  • nuo ekrano prie pamokų; 
  • nuo lauko prie namų; 
  • nuo laisvalaikio prie miego.

Todėl svarbu:

  • perspėti iš anksto; 
  • naudoti laikmatį; 
  • priminti artėjant pokyčiui; 
  • pereinamojo laikotarpio kalbą kartoti panašiai. 

Pavyzdys:
„Po 10 minučių baigiasi ekranas.“
„Liko 5 minutės.“
„Kai suskambės laikmatis, išjunk ir ateik vakarieniauti.“

Tokie išankstiniai signalai sumažina staigumo jausmą ir padeda vaikui psichologiškai pasiruošti pokyčiui (NICE, 2018/2019).

9. Pirmiausia reguliuoti būseną, tik tada mokyti

Kai vaikas labai įsiaudrinęs, piktas, verkia, šaukia ar priešinasi, tuo metu jo gebėjimas apdoroti ilgas žodines pamokas yra ribotas. Tokiose situacijose svarbiausias principas yra: pirmiausia nusiraminti, tik tada analizuoti ir mokytis. Per didelio sujaudinimo akimirką vaikas dažniausiai negali produktyviai apgalvoti savo elgesio, net jei teoriškai žino taisykles (Paulus et al., 2021). 

Kas tuo metu padeda labiau:

  • ramus suaugusiojo tonas; 
  • trumpi sakiniai; 
  • mažiau žodžių; 
  • mažiau papildomų dirgiklių; 
  • fizinis atstumo ir saugumo užtikrinimas; 
  • vanduo;
  • trumpa judesio pertrauka; 
  • rami vieta; 
  • aiškus, anksčiau aptartas nusiraminimo planas. 

Mažiau padeda:

  • ilgas moralizavimas; 
  • klausimas „kodėl tu taip padarei?“ pačioje emocijos viršūnėje; 
  • grasinimai;
  • ginčas tuo metu, kai vaikas piktas. 

10. Turėti konkretų nusiraminimo planą

Vaikui su ADHD labai naudinga iš anksto, dar ramioje būsenoje, aptarti:

  • kaip pastebime, kad pyktis ar perkrova kyla; 
  • ką jaučia kūnas; 
  • kokie ženklai rodo, kad jau reikia stabdytis; 
  • kas padeda nusiraminti; 
  • ką tokiu metu daro suaugęs; 
  • ką daro pats vaikas. 

Galima susitarti dėl „ramybės dėžutės“, kurioje būtų:

  • minkštas kamuoliukas maigymui; 
  • lapas piešimui; 
  • ausinės;
  • kvėpavimo kortelė; 
  • vandens buteliukas; 

Tokie konkretūs sprendimai gali padėti vaikui lengviau pereiti iš stiprios emocinės būsenos į labiau reguliuotą (Paulus et al., 2021). 

11. Namų darbai: mažiau spaudimo, daugiau struktūros

ADHD turinčiam vaikui namų darbai dažnai yra viena sunkiausių dienos vietų, nes čia susitinka keli iššūkiai vienu metu: ilgesnis dėmesio išlaikymas, monotoniškumas, savarankiškas organizavimas, klaidų toleravimas ir atidėtas atlygis. Todėl pagalba namų darbams turėtų būti orientuota ne į nuolatinį spaudimą, o į darbo struktūravimą (Wolraich et al., 2019; Peterson et al., 2024). 

Kas dažniausiai padeda:

  • pradėti tuo pačiu laiku; 
  • turėti aiškią darbo vietą; 
  • sumažinti aplinkos trikdžius; 
  • dirbti trumpais blokais; 
  • tarp blokų daryti trumpas pertraukas; 
  • vienu metu spręsti vieną užduotį; 
  • iš anksto pasiruošti priemones; 
  • pradžioje šalia turėti suaugusįjį. 

Pavyzdys:

  • 15 minučių matematika; 
  • 5 minučių pertrauka; 
  • 15 minučių skaitymas; 
  • 5 minučių pertrauka; 
  • 10 minučių sąsiuvinio peržiūra. 

Jei vaikas nesusikaupia, svarbu ne vien kartoti „susikaupk“, o įvertinti, ar reikia mažesnio užduoties kiekio, daugiau pagalbos pradžiai arba papildomo vertinimo dėl mokymosi sunkumų.

12. Bendradarbiauti su mokykla/darželiu

Mokykla/darželis yra viena svarbiausių ADHD sunkumų raiškos vietų, nes joje gausu dirgiklių, daug struktūros reikalaujančių užduočių ir ilgų dėmesio išlaikymo situacijų. Tėvams naudinga siekti ne vien to, kad mokytojas būtų „kantrus“, bet ir konkrečių, aiškių pritaikymų, kurie padėtų vaikui geriau funkcionuoti (NICE, 2018/2019; Wolraich et al., 2019). 

Mokykloje gali padėti:

  • sėdėjimas mažiau blaškančioje vietoje; 
  • trumpesnės instrukcijos; 
  • užduočių skaidymas; 
  • papildomas signalas pradėti darbą; 
  • ilgesnis laikas užduočiai; 
  • dažnesnis grįžtamasis ryšys; 
  • galimybė trumpai pajudėti; 
  • mažesnis užduoties kiekis vienu metu; 
  • aiškūs lūkesčiai ir konkretūs elgesio tikslai. 

Svarbu, kad mokykla ir šeima kalbėtų panašia kalba: kokie sunkumai ryškiausi, kokie ženklai rodo perkrovą, kas vaikui padeda, kokių strategijų laikomasi.

13. Miegas yra gydymo dalis, ne smulkmena

Miego sunkumai ADHD turintiems vaikams pasitaiko dažniau nei bendraamžiams. Gali būti sunkiau užmigti, sunkiau atsijungti vakare, daugiau pasipriešinimo ėjimui miegoti, daugiau naktinių pabudimų arba ryto sunkumo. Prastas miegas gali stiprinti nedėmesingumą, impulsyvumą, dirglumą ir emocinį reaktyvumą, todėl miegas yra viena svarbiausių kasdienės pagalbos sričių (Malhi et al., 2025; Liang et al., 2024). 

Kas padeda miegui:

  • pastovus miego ir kėlimosi laikas; 
  • kuo ramesnė vakaro rutina; 
  • kuo mažiau ekranų prieš miegą; 
  • mažiau aktyvinančių veiklų vėlai vakare; 
  • pasiruošimas rytdienai iš vakaro; 
  • pakankamas fizinis aktyvumas dieną. 

Pavyzdinė vakaro seka:

  • vakarienė;
  • pasiruošimas rytdienai; 
  • prausimasis;
  • rami veikla; 
  • skaitymas;
  • miegas.

Jei miego sunkumai ryškūs ir ilgalaikiai, verta juos aptarti su specialistu, nes kartais būtent miegas tampa vienu svarbiausių visos dienos savireguliacijos veiksnių.

14. Fizinis aktyvumas padeda ne tik kūnui, bet ir savireguliacijai

Fizinis aktyvumas ADHD turintiems vaikams gali būti reikšmingai naudingas. Naujesnės metaanalizės rodo, kad fizinis aktyvumas gali padėti mažinti ADHD simptomų išreikštumą ir gerinti savireguliaciją, ypač kai judėjimas yra reguliarus, pakankamo intensyvumo ir tęstinis. Judesys padeda ne vien „išsikrauti“, bet ir gerina bendrą smegenų aktyvumo reguliaciją, dėmesio valdymą ir emocinę būseną (Zheng et al., 2025). 

Kas padeda praktiškai:

  • kasdienis judėjimas; 
  • aktyvios pertraukos prieš sėdimą darbą; 
  • sportas, kuris vaikui patinka; 
  • lauko žaidimai; 
  • važiavimas dviračiu; 
  • plaukimas;
  • šokiai.

Vaikui, kuriam sunku ilgai sėdėti, judėjimas dažnai neturėtų būti atimamas kaip bausmė, nes būtent jis gali padėti grįžti į geresnę savireguliaciją.

15. Mityba

Šiuo metu nėra vienos universalios „ADHD dietos“, kuri būtų rekomenduojama visiems vaikams kaip pagrindinis gydymas. Moksliniai duomenys rodo, kad mityba gali būti svarbi bendrai savijautai, energijos stabilumui, miegui ir kai kuriais atvejais simptomų raiškai, tačiau ji nepakeičia visapusiško ADHD gydymo. Duomenys apie atskiras dietines intervencijas yra nepakankami, todėl reikėtų vengti pernelyg kategoriškų ar nepagrįstų metodų (NICE, 2018/2019; Lange et al., 2023). 

Tėvams saugiausia ir naudingiausia remtis šiais principais:

  • užtikrinti reguliarius valgymus; 
  • vengti per ilgų pertraukų tarp valgymų; 
  • pasirūpinti pusryčiais; 
  • įtraukti pakankamai baltymų ir skaidulų; 
  • mažinti itin perdirbto maisto kiekį; 
  • užtikrinti pakankamą vandens vartojimą; 
  • stebėti, ar tam tikri produktai ar gėrimai akivaizdžiai siejasi su elgesio pablogėjimu (NICE, 2018/2019; Lange et al., 2023). 

Kodėl reguliarus maistas svarbus?
Kai vaikas alkanas, pervargęs ar jo energijos lygis smarkiai svyruoja, jam dar sunkiau išlaikyti dėmesį, laukti, pakelti frustraciją ir reguliuoti emocijas. Todėl reguliarumas dažnai yra svarbesnis už pavienių „stebuklingų produktų“ paiešką (Lange et al., 2023). 

16. Ekranai

Tyrimai rodo, kad didesnis, nestruktūruotas ar ypač stipriai stimuliuojantis ekranų naudojimas gali būti susijęs su didesniais dėmesio, elgesio ir savireguliacijos sunkumais. Kartu vis daugiau tyrimų rodo, kad ryšys gali būti abipusis: vaikai, kuriems iš prigimties sunkiau reguliuoti dėmesį ir elgesį, gali būti labiau linkę prie ekranų, o didesnis ekranų kiekis savo ruožtu gali dar labiau apsunkinti reguliaciją, ypač jei nukenčia miegas, fizinis aktyvumas ir kitos kasdienės veiklos (Meng et al., 2024; Thorell et al., 2024). 

Tėvams svarbu įsivardinti:

  • kiek laiko vaikas praleidžia prie ekranų; 
  • ką jis ten veikia; 
  • kada tai vyksta; 
  • ar ekranai neatima miego, fizinio aktyvumo, bendravimo ir mokymosi; 
  • ar ekranai netapo vieninteliu nusiraminimo būdu. 

Kas padeda praktiškai:

  • aiškios taisyklės, kada ekranai leidžiami; 
  • aiški pradžia ir pabaiga; 
  • išankstinis perspėjimas prieš išjungimą; 
  • ekranai nenaudojami vietoj visų kitų nusiraminimo būdų; 
  • ekranai nenaudojami prieš pat miegą; 

17. Medikamentinis gydymas

Vaistai gali būti reikšmingai naudingi tiems vaikams, kurių ADHD simptomai ryškiai trikdo kasdienį funkcionavimą. Jie nėra „lengvas sprendimas“ ir nepakeičia kitų pagalbos būdų, tačiau gali sumažinti pagrindinius simptomus tiek, kad vaikui tampa lengviau mokytis, palaikyti santykius ir taikyti psichologines strategijas. Vaistai skiriami ir jų poveikis stebimas gydytojo, įvertinus galimą naudą, nepageidaujamus reiškinius ir bendrą vaiko funkcionavimą (NICE, 2018/2019; Peterson et al., 2024).

Ko vengti bendraujant su vaiku, turinčiu ADHD?

Kasdienybėje dažniausiai nepadeda:

  • ilgi pamokslai; 
  • nuolatinis moralizavimas; 
  • gėdinimas;
  • lyginimas su kitais vaikais; 
  • keli nurodymai vienu metu; 
  • nenuoseklumas tarp suaugusiųjų; 
  • bausmės be aiškaus mokymo, ką daryti vietoj nepageidaujamo elgesio; 
  • nuolatinis dėmesys tik klaidoms ir per mažas dėmesys pastangoms (Wolraich et al., 2019; Marquet-Doléac et al., 2024). 

Frazės, kurių geriau vengti:

  • „Tu tingi.“ 
  • „Jei norėtum, padarytum.“ 
  • „Kiti tai sugeba.“ 
  • „Tu specialiai taip darai.“ 
  • „Kiek galima kartoti?“ 

Tokios frazės dažniausiai nepadidina savikontrolės. Jos dažniau didina gėdą, pyktį, bejėgiškumą ir blogina santykį.

Vietoj to:

  • „Matau, kad tau sunku.“ 
  • „Padarom po vieną žingsnį.“ 
  • „Aš tau padėsiu pradėti.“ 
  • „Pirma nusiraminam, tada kalbam.“ 
  • „Kas tau dabar labiausiai trukdo?“ 
  • „Ką galim pakeisti, kad būtų lengviau?“ 

Tokios formuluotės padeda perkelti dėmesį nuo kaltės prie pagalbos, nuo moralizavimo prie įgūdžių ugdymo.

Svarbiausia žinutė tėvams

ADHD nereiškia, kad vaikas yra blogas, tingus ar nepajėgus. Tai reiškia, kad jo savireguliacijai reikia daugiau išorinių atramų: daugiau aiškumo, daugiau nuoseklumo, daugiau struktūros, daugiau supratimo ir daugiau pagalbos mokantis to, kas kitiems vaikams gali ateiti lengviau. Tinkama pagalba nekeičia vaiko esmės. Ji padeda vaikui geriau pasinaudoti savo gebėjimais, stiprybėmis ir galimybėmis augti (NICE, 2018/2019; Wolraich et al., 2019; Peterson et al., 2024). 

Literatūros sąrašas

  1. Ayano, G., Yohannes, K., & Abraha, M. (2024). The prevalence of attention deficit hyperactivity disorder in children and adolescents: An umbrella review of global evidence. European Psychiatry.
  2. Gnanavel, S., Sharma, P., Kaushal, P., & Hussain, S. (2019). Attention deficit hyperactivity disorder and comorbidity: A review of literature. World Journal of Clinical Cases, 7(17), 2420–2426.
  3. Lange, K. W., Reichl, S., Lange, K. M., Tucha, L., & Tucha, O. (2023). Nutrition in the management of ADHD: A review of recent research. Nutrients, 15.
  4. Liang, X., Gan, X., & Huang, Y. (2024). Sleep problems in children with ADHD: Associations and implications. Review article.
  5. Malhi, N., et al. (2025). Sleep disturbances in children and adolescents with attention-deficit/hyperactivity disorder: A review. Review article.
  6. Marquet-Doléac, J., et al. (2024). Behavioral parent training for school-aged children with ADHD: A systematic review. Review article.
  7. Meng, Z., et al. (2024). Relationships between screen time and childhood attention problems: A review of current evidence. Review article.
  8. National Institute for Health and Care Excellence. (2018/2019). Attention deficit hyperactivity disorder: Diagnosis and management (NG87). NICE.
  9. Paulus, F. W., Ohmann, S., Möhler, E., Plener, P. L., & Popow, C. (2021). Emotional dysregulation in children and adolescents with attention-deficit/hyperactivity disorder (ADHD). Child and Adolescent Psychiatry and Mental Health, 15, 34.
  10. Peterson, B. S., Barbaresi, W. J., Chan, E., et al. (2024). Treatments for ADHD in children and adolescents. Systematic review prepared for guideline update.
  11. Popit, S., et al. (2024). Prevalence of attention-deficit hyperactivity disorder (ADHD): Systematic review and meta-analysis. European Psychiatry, 67(1), e68.
  12. Thorell, L. B., et al. (2024). Longitudinal associations between digital media use and ADHD symptoms: Evidence for reciprocal associations. Longitudinal review.
  13. Wolraich, M. L., Hagan, J. F., Allan, C., et al. (2019). Clinical practice guideline for the diagnosis, evaluation, and treatment of attention-deficit/hyperactivity disorder in children and adolescents. Pediatrics, 144(4), e20192528.
  14. Zheng, R., et al. (2025). The therapeutic effects of physical activity on children with attention-deficit/hyperactivity disorder: A meta-analysis. Review article.

Panašūs įrašai