Uncategorized

Savo darbe dažnai girdžiu, kad paprastos kasdienės situacijos – apsirengimas, dantų valymas, žaislų tvarkymas, kompiuteriniai žaidimai ar namų darbai – kai kada šeimose virsta tikru išbandymu. Atrodo, jog tai tik smulkmenos, kurios turėtų užimti vos kelias minutes mūsų dienoje, tačiau kartais kasdienės rutinos tampa chaotiška kova, lydima pykčio, ašarų, nuolatinės įtampos ar vėlavimų. Tėveliai neretai pasakoja, kad tokiomis akimirkomis jaučiasi pavargę, bejėgiai, o kartais net vengia pradėti tam tikras veiklas, nes…

Mūsų protas – tarsi sodas. Jis visada kažką augina: sąmoningai pasodintas mintis arba laukines, užsilikusias piktžoles. Ir nesvarbu, ar rūpinamės juo, ar ne – jis vis tiek auga.Bet kai nebeturime jėgų ravėti, kai viskas perauga – tai ne silpnumo ženklas, o kvietimas grįžti į save. Net ir psichologas kartais pamiršta savo sodą… Kai pajuntu, kad…

„O kas, jeigu jam bus per sunku?“„O kas, jei jis verks ir ilgėsis manęs?“„O kas, jei jo niekas negalės nuraminti?“ Jeigu bent viena iš šių minčių tau pažįstama – tu nesi vienas(-a).Adaptacijos laikotarpyje tėveliai dažnai nerimauja ne mažiau nei vaikas. Ir tai – visiškai natūralu. Šias rekomendacijas parengiau remdamasi savo darbo su vaikais ir šeimomis…